2010 metų vada

Tėvas: Benga
Mama: Kirša
Gimimo data: 2010-05-08

Vadoje buvo 5 patinėliai ir 6 patelės (Viena patelė mirė per pirmąsias 4 valandas nuo gimimo)

2010 m. vados šeškiukų vardai duoti vandens - Lietuvos upių ir upokšnių motyvais

Bendri šeškiukų bruožai:

  • Iš mamos paveldėjo šoklumą. Jei patinukams (galbūt dėl didesnio svorio) sunkiau šokinėti - patelės puikiai sugeba laipioti kėdėmis, stalais, lentynomis.
  • Iš tėvo paveldėjo išvaizdą: dauguma šeškiukų tamsesni sabalai nei mama, visi turi tėvui būdingą kaukę bei ausų formą ir dydį.
  • Šeškiukai draugiški su žmonėmis, mėgsta būti rankose, snūduriuoti glostomi ant kelių (ypač patinai), bėgioti paskui žmogų.

Patinėliai

Barys

barys_1
barys_2
barys_3

Vardo kilmė: Upė Barys – kairysis Jūros intakas. Teka pietų kryptimi Šilalės rajone. Ilgis 4 km

Šeškas Barys – tamsus sabalas, begalo panašus į tėvą. Atlikta cheminė kastracija; pašalintos dvokučio liaukos. Gyveno Kaune pas Daivą kartu su šeškais Perla ir SiGučiu. Barys mire 2013-04-01. Mirties priežastis - nediferencijuota karcinoma

Brukis

brukis_1
brukis_2
brukis_3

Vardo kilmė: Upė Brukis – upelis Skuodo rajone. Ištakos Kaukolikų kaime. Ilgis 3,3 km. Teka Kaukolikų kaimo šiauriniu pakraščiu, apjuosia pietinį ir pietvakarinį Apuolės piliakalnio šlaitą ir įteka į Luobą, jos kairysis intakas. Surenka vandenį iš melioracijos sistemų. Vanduo švarus, skaidrus. Pavadinimas, manoma, kilęs dėl dugną dengiančių akmenų, panašių į grindinį (žem. – brukis). Viduramžiais galėjo būti pakankamai vandeningas ir buvo natūrali kliūtis, saugojusi piliakalnį ir gyvenvietę.

Šeškas Brukis yra sabalo spalvos. Padaryta cheminė kastracija. Gyvena Vilniuje.

Derkys

derkys_1
derkys_2
derkys_3

Vardo kilmė: Upė Derkys – upelis Kauno rajone; Gynios dešinysis intakas. Prasideda į pietus nuo Dasiūnų. Teka laukais į pietvakarius tarp Gynios ir Nevėžio upių, įteka į Gynią. Ilgis ~4 km

Šeškas Derkys yra sabalo spalvos. Padaryta cheminė kastracija. Mirė 21-06-2015.

Šeimininkė apie Derkį:
Broliukas Derkys mano namuose atsirado nepraėjus nė pusmečiui nuo Vygrutės atvykimo. Kartais leidžiu sau galvoti, kad galbūt mano augintiniai būtų greičiau susidraugavę, jei ne...Vygra.. Mažoji furija beveik iš karto puolė muštis ir cypauti. Bet čia – jau praeitis. Dabar mano šeškiukai – neišskiriami draugeliai ir sąmokslininkai. Kitaip ir negalėjo būti, juk Derkys – auksinio charakterio sutvėrimas. Ramaus, taikaus būdo tinginiukas. Dėl to (dar ir dėl stamboko sudėjimo) gavo Kukulio, Kukuliuko pravardę. Po kiek laiko pastebėjau, kad jis ir atsiliepia taip šaukiamas. Visgi nusprendžiau, kad “Derkys” skamba gražiau nei “Kukulis”, todėl palikau mažiui tikrąjį vardą.
Dėl tingėjimo... Buvo laikas, kai mano pilvūziukas net ant lovos neužlipdavo, o ir narvo grotelėmis (jis negyvena uždarytas, tačiau prie grotelių aš tvirtinu gertuvę, nes dubenėlis vandeniui mums netinka) neužsikabarodavo. Tiesiog nutaisydavo toookį prašantį žvilgsnį, kad užkeldavau jį beveik visur, kur tik užsimanydavo. Aš tikrai maniau, kad jis nevikrus, nešoklus, stambus, todėl karstytis paprasčiausiai nesugeba. Tačiau greitai perpratau savo mažąjį gudročių. Dabar (kartais gailiai padūsaudamas) užlipa visur, kur tik jam prireikia. Ir po kambarius įsišėlęs prazvimbia kaip kulka – taip lengvai nepagausi.
Reikėtų paminėti ir Derkio gebėjimą dantukais atidarinėti duris ir dureles bei stumdyti įvairius daiktus. Mano meškiukas lengvai išjudina ir plytas, ir kėdes, ir didelį narvą. Tiesa, dažniausiai Vygros pageidavimu.
Labai nesistebiu ir Derkučio trauka vandeniui. Tik jam (kitaip nei Vygrai) nesvarbu, kokios kilmės tas vanduo: dušas, čiaupas, vonia, dubuo, kibiras ar purkštukas. Ir po balas lapnoja su tokiu smagumu, kad nė nepastebi, kaip tada raukausi aš. Murzius...
Dar aš pagalvoju, kad turbūt auginu kompiuterių genijų. Pro mano kompiuterį Derkys tiesiog negali praeiti ko nors “nenuveikdamas”: tai pagrindinis, tai interneto kabeliai ištraukti, pelė dažnai “ilsisi” ant žemės, o klaviatūrą kartais susirenku net iš atskirų mygtukų... Keista, nes Vygra kompiuterio neliečia...
Tačiau labiausiai man patinka Derkio gebėjimas ir noras bendrauti. Jo visiškai negąsdina nepažįstami žmonės, garsai ar dar nematyti gyviai. Atvirkščiai, mano šaunuolis pažindinasi netgi su tais, kurie galbūt ir nelinkę draugauti su šeškais. Derkys mėgsta būti šnekinamas ir glostomas. Jei dėmesio nesulaukia – pats prieis ir švelniai grybštelės, primins apie save.
Kažkada mano “vaikis” buvo apšauktas “meiliu katinu”. Tai netiesa – net katės kai kada tokios meilios nebūna. Vis galvoju, ką čia neigiamo galėčiau parašyti. Neatrandu nei vienos bjaurios ar erzinančios Derkio savybės. Mano šeškutis – tiesiog absoliutus gėris. Toks gyvūnas, kurį pamatai ir... nusišypsai.

Nykis

nykis_1
nykis_2
nykis_3

Vardo kilmė: Upė Nykis – upelis Kėdainių rajono šiaurėje, Liaudies (Nevėžio baseinas) dešinysis intakas. Prasideda Balsių miške, Didesnių intakų neturi, suteka keli grioviai. Upė patvenkta Margininkų tvenkiniu ir Miegėnų tvenkiniu. Ilgis ~12 km

Šeškas Nykis – tamsus sabalas. Padaryta chirurginė kastracija. Mirė 22-03-2017.

Pievys

pievys_1
pievys_2
pievys_3

Vardo kilmė: Upė Pievys – upė Telšių ir Mažeikių raj., Ventos kair. intakas. Prasideda Balėnėlių ež., Lėlaičių kaimo teritorijoje įteka į Ventą. Ilgis 20,4km

Šeškas Pievis yra sabalo spalvos. Padaryta chirurginė kastracija. Gyvena Vilniuje pas Beną.

Patelės

Ūla

ula_1
ula_2
ula_3

Vardo kilmė: Upė Ūla – upė, tekanti per rytinį Dzūkijos nacionalinio parko pakraštį, Merkio intakas. Ilgis 84 km. Upė teka šiaurės vakarų kryptimi. Ištakos yra Pelesos apylinkėse. Aukštupyje teka pro Gudų girioje esančius kaimus – Dubičius, Rudnią, Zervynas, Žiūrus, o už jų įteka į Merkį. Gausu skardžių, kilpų, atodangų. Upėn suvirsta nemažai medžių

Šeškė Ūla – tamsus sabalas. Atlikta cheminė kastracija. Ūla yra labai gudri šeškutė, savo gudrumu lenkia tėvus ir seses. Ūla šeškė su charakteriu. Nors su šeimininku yra meili ir mėgsta būti rankose - svetimiems (tačiau ne visiems) gali ir krimstelėti. Švelniu sukandimu parodo, jeigu kas nors nepatinka. Ūla labiausiai savarankiška, ne tokia prisirišusi prie žmogaus kaip jos seserys. Ūla, būdama kiek daugiau nei metų amžiaus, išsikėlė gyventi pas Saulių (Kaunas). Žuvo 2013 metų vasarą.

Apšė/ Mandžula

apse_1
apse_2
apse_3

Vardo kilmė: Upė Apšė (latv. Apša) – upė Žemaitijoje, Skuodo rajone, Lietuvos ir Latvijos pasienyje, Bartuvos dešinysis intakas. Prasideda į šiaurės rytus nuo Ylakių, įteka į Bartuvą šiaurės vakaruose nuo Skuodo. Ilgis 40 km

Šeškė Apšė – tamsus sabalas. Atlikta cheminė kastracija. Tai pati mažiausia šeškutė iš vados (svoris 0,75 -0,9 kg). Labai meili ir prieraiši. Mėgsta būti rankose. Būdama daugiau kaip vienerių metų amžiaus, Apšė emigravo į Angliją ir gyveno Londone pas Agnę. Mirė 2016-12-29. Foto: * , **

Šeimininkė apie Apšę/ Mandžulą:
Įsikūrus svečioje šalyje, su laiku pradėjo trūkti gyvo padarėlio šalia (vyras nesiskaito), tuo labiau, kad nuo mokyklos laikų visada namuose buvo gyvūnų – šuo, katė, papūgėlė, žiurkėnai... Gyvenant Londone, mažame butuke, nei šuniui, nei katei nebūtų buvę tinkamų sąlygų.
Vieną savaitgalį užėjus į gyvūnų parduotuvę, akys užkliuvo už šeško. Iškart pajutau, kad tai galėtų būti mano gyvūnas, kurio aš taip senai norėjau. Grįžus namo godžiai rinkau visą informaciją apie šeškus, ir kuo daugiau skaičiau, tuo labiau jaučiau – taip taip taip, tai būtent tai, kas galėtų praskaidrinti mano dienas.
Besidomėdama apie šeškus, supratau, kad šeškas iš parduotuvės – ne pats geriausias variantas. Taip aš atsidūriau Five Elements Ferretry veislyne, kai viešėjau Lietuvoje. Tuo metu kaip tik buvo nauja vada mažuliukų, bei pora šeškių iš praeitos vados.
Nepasakyčiau, kad Apšę įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio, aš tiesiog buvau laiminga glostydama ir niurkydama visus šeškus iš eilės.
Tačiau grįžus namo ir apsitarus su antra puse, pasirinkom meilesnę, labiau prie žmogaus prisirišusią jau suaugusią šeškutę Apšę.
Turėjo praeiti nemažai laiko, keletą ilgų nekantraus laukimo mėnesių, kol šeškutė atkeliavo pas mus iš Lietuvos į Angliją.
Apšė, kuri vis tik vėliau tapo Mandžula (iš Simpsonų filmuko) – pats nuostabiausias mieliausias padarėlis. Aišku, turėjo praeiti kažkiek laiko, kol šeškutė apsiprato naujuose namuose, priprato prie mūsų, atjunko nuo šeškų gaujos, kuri ją supo Lietuvoje, todėl ne nuostabu, kad pradžioje buvo šiek tiek atsargesnė, mažiau pasitikinti.
Tačiau dabar esame geriausios draugės. Mandžula mielai būna ant rankų, ypatingai, kai grįžtu namo iš darbo ir abi esame išsiilgusios viena kitos, ant rankų gali išbūti ilgiausiai. Jai patinka būti glostomai, patinka susiriesti ant mano kelių į kamuoliuką ir užmigti, kol nepasidaro karšta nuo kūno šilumos.
Mandžula protingas šeškas – žino, kaip paprašyti ėsti, supranta žodį „negalima“, kai pradeda krėsti šeškybes. Ypač, kai susigalvoja užlįsti už lovos ir ją drąskyti pakeltu balsu griežtai pasakai „Mandžula, negalima!“ ir šeškė nenorom, bet išlenda iš už lovos ir nukiūtina į savo slėptuvę.
Žinau, kad Mandžula jaučia mane – kai nėra nuotaikos, tiesiog bloga diena, Mandžuliukas gali ilgiausiai išbūti ant rankų priglausdusi savo galvytę prie krūtinės, tarsi užjausdama. Arba tuo pačiu atkeršyti vyrui, su kuriuo apsipykom, įkąsdama jam į nosį
Esu be galo dėkinga Five Elements Ferretry veislynui už šitą mažą padarėlį, kuris suteikia tiek daug džiaugsmo ir gerų emocijų.

Luoba

luoba_1
luoba_2
luoba_3

Vardo kilmė: Upė Luoba – upė Mažeikių ir Skuodo rajonų teritorijoje; Bartuvos dešinysis intakas. Ištakos į pietus nuo Luobos kaimo. Skuodo šiaurinės rytuose įteka į Bartuvą. Įeina į Apuolės valstybinį kraštovaizdžio draustinį.

Šeškė Luoba – tamsus sabalas. Atlikta cheminė kastracija. Kartu su šeške Zunda gyveno Stokholme (Švedija) pas Monika ir Audrių. Mirė 2014-03-05. Foto

Vygra

vygra_1
barys_2
vygra_3

Vardo kilmė: Upė Vygra (lenk. Wigra) – upė pietų Lietuvoje ir šiaurės rytų Lenkijje. Pradėjusi savo kelią Lietuvoje, Gražiškių seniūnijos Vygrio ežere, upė neša savo vandenis į pietus, kerta Lietuvos – Lenkijos valstybinę sieną ir įteka į Šešupę. Ilgos 8 km.

Šeškė Vygra – sabalo spalvos patelė. Atlikta cheminė kastracija. Stambiausia iš vados. Gyvena kartu su broliu Derkiu Kaune pas Sandrą.

Šeimininkė apie Vygrą:
Vygrutė – mano pirmasis šeškas. Be to, ji pati nusprendė gyventi su manimi. Gyvūnėlis pats išsirenka sau šeimininką – tikiu tuo. Kaip kitaip paaiškinti, kad kai visi mažieji išdykėliai (kartu su mamyte Kirša) sumigo, tik vienas vienintelis šeškiukas neatstojo nuo manęs: trynėsi apie kojas, baksnojo nosyte nugarą ir labai stengėsi krimstelėti į pirštą... Būtent ši išdykėlė ir atkeliavo į mano namučius, nors iš pradžių buvau įsižiūrėjusi visai kitą šeškytę.
Vygra – labai prie manęs prisirišusi: mėgsta būti glostoma, saldžiai snaudžia man ant kelių ar įsitaiso lovos gale, kai miegu; tiesiog neleidžia praeiti, jei jaučia – išeinu ilgesniam laikui, ir visada pasitinka, kai grįžtu. Jeigu negaluoju ir nekylu iš lovos – mažoji prigula šalia ir laikosi tyliai: nedūksta, “nesikibina”, neverčia namų aukštyn kojomis. Mano mergytė mėgsta nosyte taršyti mano plaukus arba nusivalyti savo riebaluotą snukutį man į kelnių klešnę. O kur dar be jokios progos dalinami bučkiai!Tačiau dar ir dabar pasitaiko dienų, kai šeškytė vengia bendrauti – jei bandysi lįsti, - krimstelės. Šitą pamoką aš jau išmokau. Taip pat elgiasi ir Vygra: jei pajunta, kad esu pikta, suirzusi – neprisišauksi.
Šeškytė labai gera man, tačiau su svetimais tikrai nepuola draugauti. Viskas, kas nepažįstama, mažutei sukelia stresą. Todėl, kai turime svečių, Vygra stebi juos saugiu atstumu ir retai kada prieina. Šeškytė nėra baikšti, veikiau labai atsargi – kaip ir dera patelei. Būtent dėl šios jos savybės mudvi labai pamėgome pasivaikščiojimus ankstyvais rytmečiais, kai žmonių – tik vienas kitas.
Negaliu nepaminėti savo mergytės gudrumo (kartais ji būna ne tiek sumani, kiek netgi, sakyčiau, sukta laputė), šoklumo (tam, atrodo, jai net ypatingų pastangų nereikia) ir landumo, lankstumo (kaip patelė Vygra tikrai nėra smulki, bet, ko gero, ir pro raktų skylutę prasibrautų).
Reikėtų papasakoti ir apie mano panelės trauką vandeniui. Tiesa, tekančio iš krano vandens ji nemėgsta, o ir į vonią jos taip paprastai neįkelsi, bet... Jeigu tik ji šalia – grindų neišplausi: nardins savo galvytę į kibirą drumzlino vandens, burbuliuos, “važinės” ant grindų skuduro... Kitas mano raganaitės “pomėgis” – įkišti galvytę į gertuvę ir taškyti vandenuką į visas puses. Vygra taip pat akivaizdžiai mėgaujasi, kai tvyrant karščiui purškiu ant jos vandenį.
Iš neigiamų savybių galėčiau paminėti tik tai, kad Vygra gali būti pavydi ir kerštinga. Jei dėmesį skiriu kitam šeškučiui, nepastebiu jos, be skrupulų segs į pirštą, nosį; įsižeidusi nulįs į kokį kampą ir neatsilieps.
Visgi labiausiai mane stebina šito mažo padarėlio gebėjimas vadovauti, manipuliuoti kitais. Žavėdamasi stebiu, kaip ji priverčia paklusti vos ne dvigubai už save didesnį patiną. Mane Vygrutė išmokė tolerancijos ir nuolat ieškoti kompromisų. Kol kas mano mergaičiukė garbingai užima “namų valdovės” ir visų “zbitkų” sumanytojos vietą.

Erla

erla_1
erla_2
erla_3

Vardo kilmė: Upė Erla – upė Žemaitijoje, Skuodo ir Kretingos rajonuose, Pajūrio žemumoje, kairysis Bartuvos intakas. Ilgis 28 km.

Šeškė Erla tamsus sabalas. Atlikta cheminė kastracija. Labai meili ir prieraiši. Mėgsta būti rankose. Erla pasilieko Five Elements Ferretry veislyne. Mirė 2017-04-16



Šeškiukų pedigree (kilmės medį) rasite čia ir čia

Daugiau šeškiukų nuotraukų rasite čia: gimimas, 8 dienos, 23 dienos, 30 dienų, 37 dienos, 45 dienos, 7 savaitės, 9 savaitės, 11 savaičių, 5 mėnesių, 10 mėnesių, Ūla – ka tik nupeštas žieminis kailiukas, suaugę

Video: 60-ta diena, Ūla, 7 men, Apšė ir Erla, 7 men

Aprašymą ir video medžiagą apie tai, kaip augo šios vados šeškiukai rasite čia